Modesta

Labai sunku apsakyti žodžiais, kiek daug man davė Jūsų mokymai. Atrodo, kad taip, kaip jaučiuosi, elgiuosi, mąstau dabar  – yra natūralu (ir visada taip buvo ir kaip dar gali būti kitaip?!), bet kai atsigręžiu į save prieš dvi savaites, prieš 3 mėnesius, prieš vienerius metus – matau, KIEK DAUG pasikeitė, kartais net norisi galvoti, kad mano galvoje apsivertė visas gyvenimas. Atsirado ta vidinė ramybė (ar bent jos užuomazgos, kurios dabar atrodo, kaip visas pasaulis). Analizavimas, aiškinimas, kartais kritikavimas, smerkimas virto į tai, kas dabar atrodo magiškiausia pasaulyje – PRIĖMIMĄ. Atradus šią būseną, pasikeitė viskas ir, atrodo,  kad kelio atgal nebėra. Kaip kad rašė J. Ivanauskaitė apie liūdesį – kartą, kai gyvsidabrio indas išsilieja – jo lašai pasklinda ir surinkti nebeįmanomas… Taip ir jūsų mokymuose – kartą apsilankius kelio atgal nebėra